Dauguma gelbėtojų darbą sieja su gelbėjimo operacijomis, tačiau didžioji jų kasdienės veiklos dalis vyksta dar iki nelaimės. Daugiau kaip 80 „Grindos“ gelbėtojų kasdien rūpinasi poilsiautojų saugumu 15-oje Vilniaus paplūdimių, tačiau jų pareigos gerokai platesnės nei būtų galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio. Didžioji kasdienės veiklos dalis skirta prevencijai – tam, kad nelaimės neįvyktų, todėl aplinkos stebėjimas, rizikų vertinimas ir poilsiautojų perspėjimas yra pagrindinė ir kasdienė gelbėtojų veikla.
Ilgametę patirtį sukaupę „Grindos“ gelbėtojai sako, kad pavojus prie vandens retai atrodo taip, kaip rodo filmai. Dažniausiai jis prasideda nuo, atrodytų, nereikšmingų sprendimų – per didelio pasitikėjimo savo jėgomis, neatsargumo ar akimirkai prarasto budrumo , todėl prisijungę prie gelbėtojų komandos, darbuotojai yra apmokomi ir įgyja pirmosios pagalbos teikimo pažymėjimus, taip pat yra instruktuojami baseine, vertinant jų fizinį ir psichologinį pasirengimą šiam darbui.
Kandidatai turi būti fiziškai stiprūs, atsakingi ir pasiruošę dirbti komandoje. Dalis gelbėtojų šias pareigas derina su studijomis ar pagrindiniu darbu, tačiau visi sutaria dėl vieno: didžiausias atlygis – vakare žinoti, kad poilsiautojai saugiai grįžo namo.
Dvidešimt metų budėjimo prie vandens ir žiedo paieškos
Gelbėtojas Rolandas Kilius Vilniaus paplūdimiuose dirba jau daugiau kaip dvidešimt metų. Per tą laiką jam teko iš vandens ištraukti daugybę žmonių, o aštuoniems atlikti pradinį gaivinimą.
Vis dėlto pirmasis sezonas įsiminė ne dramatišku gelbėjimu. Dėl patirties stokos ir neįvertintų oro sąlygų pirmosiomis darbo dienomis Rolandas stipriai nudegė saulėje. Kaip pats sako, ši patirtis priminė, kad gelbėtojas privalo rūpintis ne tik kitų, bet ir savo saugumu: „Po pirmojo sėkmingo gaivinimo supratau, kad šiame darbe negali atsipalaiduoti nė akimirkai. Skendimai dažniausiai įvyksta tada, kai jų mažiausiai tikiesi.“
Per du dešimtmečius Rolandas sukaupė daugybę ne tik sudėtingų gelbėjimo istorijų, bet ir neįprastų prisiminimų. Vienas įsimintiniausių – ežere dingusio vestuvinio žiedo paieška. Tikimybė jį surasti atrodė beveik neįmanoma, tačiau jau pirmojo nėrimo metu žiedas buvo rastas – jis buvo užsikabinęs už povandeninės šakelės. Pasak Rolando, jaunikiui tai prilygo tikram stebuklui.
Anot R. Kiliaus, žmonės dažnai įsivaizduoja, kad gelbėtojai didžiąją dienos dalį laukia iškvietimų. Iš tiesų didžiausias dėmesys skiriamas prevencijai – pavojingų situacijų pastebėjimui ir jų užkardymui dar prieš įvykstant nelaimei. Per dvidešimt metų jis pastebi ir teigiamus pokyčius – šiandien poilsiautojai tapo atsakingesni ir dažniau paiso gelbėtojų nurodymų. Vis dėlto vis dar pasitaiko neblaivių poilsiautojų, savo galimybes pervertinančių plaukikų ar be priežiūros paliktų vaikų.
Didžiausias iššūkis – nuolatinė koncentracija
Vyresnysis gelbėtojas Andrius Golubovas prie „Grindos“ komandos prisijungė prieš penkerius metus. Jis yra paramedikas, šiuo metu studijuoja slaugą, todėl puikiai žino, kokias pasekmes gali turėti neatsargus elgesys prie vandens.
„Jei diena praeina be rimtų incidentų, tai nereiškia, kad nieko neveikėme. Didžiąją laiko dalį tenka perspėti žmones dėl pavojingo elgesio – šokinėjimo nuo lieptų, maudynių apsvaigus nuo alkoholio ar vaikų palikimo be suaugusiųjų priežiūros“, – sako Andrius.
Pasak jo, didžiausias šio darbo iššūkis nėra fizinis krūvis: „Pirmą darbo dieną vakare supratau, kad labiausiai vargina ne fizinis darbas, o nuolatinė koncentracija. Visą dieną stebi aplinką ir negali prarasti budrumo nė akimirkai.“
Pirmasis gelbėjimas įsimena visam gyvenimui
Jevgenijui Smirnovui šis sezonas pirmasis. Prie „Grindos“ jis prisijungė draugo paskatintas, o pirmoji rimta gelbėjimo operacija netruko ateiti.
„Pamačiau, kad ežero viduryje žmogus mojuoja rankomis. Nedelsdami išplaukėme valtimis ir. nors viskas vyko žaibiškai, atrodė jog trunka vos akimirką – pagrindinė mintis buvo ar baiminausi – ar spėsime, ar viskas baigsis laimingai? Viskas baigėsi gerai ir spėjome jį pasiekti laiku. , tačiau po visko užplūdo stiprus adrenalinas, o paskui – didžiulis palengvėjimas. Tuo metu dirbau vos dvi savaites.“
Didžiausia staigmena jam buvo ne gelbėjimo operacijos, o kasdienė prevencija: „Iki šiol maniau, kad gelbėtojai daugiausia gelbsti žmones. Dabar suprantu, kad svarbiausia – padaryti viską, jog gelbėti neprireiktų.“
Patirtis leidžia pavojų pastebėti anksčiau
Martynas Undraitis kasdien dirba paramediku Santaros klinikų reanimacijoje, o vasaromis jau ketvirtą sezoną budėti grįžta į Vilniaus paplūdimius.
Pasak jo, ilgainiui atsiranda gebėjimas iš minios išskirti žmones, kuriems kyla didžiausia rizika: „Dažniausiai dėmesį atkreipiame į neblaivius poilsiautojus, savo galimybes pervertinančius plaukikus ar be priežiūros paliktus vaikus. Patirtis leidžia pavojų pastebėti dar iki nelaimės.“
Darbas prie vandens, anot Martyno, išmoko ne tik profesinių įgūdžių, bet ir kantrybės.
„Negali pykti ant žmonių, kurie elgiasi neatsakingai. Turi išlikti ramus, nes tik taip gali tinkamai atlikti savo pareigas“, – sako jis.
Skirtingi keliai į šią profesiją, skirtingos patirtys ir istorijos, tačiau visus „Grindos“ gelbėtojus vienija tas pats tikslas – būti ten, kur jų gali prireikti labiausiai. Nors daugumai jų šis darbas trunka tik vieną vasaros sezoną, kai kurios akimirkos, kaip sako patys gelbėtojai, išlieka atmintyje visam gyvenimui.