Rugpjūčio 5 d. Vilniaus gelbėtojų komanda išbandė jėgas Lietuvos paplūdimio gelbėtojų čempionate Juodkrantėje. Kartu su kolegomis iš Kauno, Klaipėdos, Neringos ir Palangos „Grindos“ atstovai varžėsi bėgimo, plaukimo, gelbėjimo rungtyse bei estafetėse. Nors šįkart ant nugalėtojų pakylos užlipti nepavyko, dalyviai grįžo su tuo, kas ne mažiau svarbu – vertinga patirtimi, geromis emocijomis ir dar stipresniu komandos ryšiu.
Čempionato diena nelepino lengvomis sąlygomis: kaitri saulė, karštis ir smėlis pareikalavo nemažai ištvermės. Nors jūra buvo rami ir iš pirmo žvilgsnio priminė sąlygas, prie kurių pripratę prie ežerų dirbantys Vilniaus gelbėtojai, tai jiems užduočių nepalengvino. Kaip vėliau pripažino dalyviai, teko rimtai paplušėti.
„Mūsų sudalyvavimas jau yra savotiška pergalė. Atvažiavome, nepabijojome ir išbandėme save. Nesvarbu, kurią vietą užimi, svarbiausia, kad esi pajėgus stoti į startą tarp geriausių šalies gelbėtojų“, – sako antrus metus gelbėtoju dirbantis Saulius Naskauskas.
Pasaulio čempionato lygio rungtys
Lietuvos paplūdimio gelbėtojų čempionato rungtys parengtos pagal pasaulio čempionato standartus. Dalyviams teko išbandyti jėgas sprinto smėliu rungtyje, bėgimo-plaukimo-bėgimo trasoje (150 m bėgimas, 400 m plaukimas ir dar 150 m bėgimas), gelbėjimo estafetėse su plūdėmis bei paplūdimio vėliavėlių rungtyje, kur svarbiausia reakcija ir greitis.
Pirmus metus gelbėtoju dirbančiam Raimondui Volkovskij didžiausią įspūdį paliko būtent plaukimas jūroje.
„Tas 400 metrų plaukimas buvo labai sunkus. Plaukimas jūroje, ežere ar baseine yra labai skirtingas. Aš šiek tiek prigėriau vandens ir po to buvo labai sunku plaukti. Tą rungtį prisiminsiu turbūt visam gyvenimui“, – juokdamasis pasakoja jis.
Abu gelbėtojai sutaria, kad varžovai buvo verti nugalėtojų vardo. Daugelis pajūrio komandų narių yra jauni ir sportiški atletai, tikslingai besirengiantys tokioms rungtynėms. „Pažiūrėjus į gelbėtojus iš Klaipėdos, Neringos ar Palangos, matosi, kad jaunimas labai motyvuotas, sportuojantis ir pasiruošęs varžyboms. Mes nesame profesionalūs sportininkai, todėl rezultatas tai ir atspindi“, – atvirai sako Saulius.
Vis dėlto netrūko ir momentų, priminusių, kad sporte ne viską lemia fizinės galimybės. Vienu įsimintiniausių čempionato epizodų Saulius vadina paplūdimio vėliavėlių rungtį, kai jo komandos draugas iki paskutinių sekundžių grūmėsi dėl vienintelės likusios vėliavėlės. „Jis su varžovu vienu metu pagriebė tą pačią vėliavėlę, ir abu dėl jos kovojo. Tada supratau, kad žmogus kovoja iki galo. Kartais atkaklumas ir užsispyrimas leidžia pasiekti daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.“
Gelbėtojo darbas – kur kas daugiau nei budėjimas paplūdimyje
Nors iš šalies gali atrodyti, kad gelbėtojo darbas apsiriboja budėjimu prie vandens, realybė gerokai sudėtingesnė. Saulius pasakoja, kad vis dar tenka susidurti su stereotipais, esą tai lengvas darbas. „Kai kurie žmonės mano, kad gelbėtojas tiesiog sėdi paplūdimyje ir ilsisi. Iš tikrųjų tai didžiulė atsakomybė – turi būti nuolat pasiruošęs reaguoti į įvairias situacijas“, – pasakoja jis.
Buvęs pareigūnas, daugiau nei du dešimtmečius tarnavęs vidaus tarnyboje, po karjeros pabaigos ieškojo veiklos, kurioje galėtų ir toliau dirbti su žmonėmis bei jiems padėti. Būtent tai jį atvedė į gelbėtojo profesiją.
Sauliaus teigimu, svarbiausios gelbėtojo savybės nėra vien fizinė jėga ar sportinis pasirengimas. Ne mažiau svarbus psichologinis pasiruošimas, gebėjimas greitai priimti sprendimus ir išlikti žmogumi net sudėtingiausiose situacijose.
Tam pritaria ir Valakampių II paplūdimyje dirbantis Raimondas. Jis prisipažįsta, kad apie tokią profesiją anksčiau net nebuvo pagalvojęs – išbandyti paskatino draugas, ilgametis gelbėtojas. „Pabandžiau ir nesigailiu“, – trumpai savo sprendimą apibūdina Raimondas.
Jo nuomone, viena sunkiausių darbo dalių yra išlikti budriam visą 12 valandų pamainą. Tuo tarpu labiausiai džiugina galimybė dirbti gamtoje ir prie vandens: „Aš esu gamtos vaikas. Jeigu nebūčiau darbe, aš vis tiek būčiau prie upės, prie ežero arba prie jūros.“
Prevencija svarbi ne mažiau nei gelbėjimas
Abu gelbėtojai pabrėžia, kad didelė jų darbo dalis visuomenei dažnai lieka nematoma. Gelbėtojas ne tik gelbsti nelaimės ištiktus žmones, bet ir stengiasi užkirsti kelią pavojingoms situacijoms.
Pasak Sauliaus, tenka ne tik stebėti besimaudančius žmones, bet ir priminti taisykles, kalbėtis su poilsiautojais, drausminti pažeidėjus. Būtent toks kasdienis prevencinis darbas dažnai leidžia išvengti nelaimių.
Raimondui kol kas neteko traukti skęstančio žmogaus iš vandens, tačiau padėti poilsiautojams įvairiose situacijose tenka reguliariai. „Būna vyresnio amžiaus žmonių, kuriems reikia padėti išlipti iš vandens ar užlipti kopėčiomis. Mano darbas pirmiausia yra pasirūpinti, kad nieko blogo neatsitiktų.“
Patirtis, kurią verta kartoti
Nors sportiniai rezultatai šįkart nebuvo svarbiausias tikslas, abu pašnekovai sutaria, kad dalyvavimas čempionate buvo vertingas. Jie neslepia, jog geresniems rezultatams pritrūko specifinių treniruočių ir varžybinės patirties, tačiau būtent tokie renginiai motyvuoja tobulėti.
„Tikrai verta sudalyvauti ir išbandyti save. Tokie renginiai leidžia ne tik pasivaržyti, bet ir tobulinti įgūdžius, kuriuos vėliau gali panaudoti darbe“, – sako Saulius.
Abu gelbėtojai tikisi, kad kitais metais prie komandos prisijungs dar daugiau kolegų. O galbūt tokie renginiai įkvėps ir naujus žmones rinktis gelbėtojo profesiją – darbą, kuriame svarbiausia ne medaliai, o gebėjimas pasirūpinti kitų saugumu.
